Pirmoji žūklė
Žiemą sulėtėja tempas ne tik gyvūnų pasaulyje, bet ir žvejų, ypač tokią žiemą kaip ši, žvejai nežino ką veikti, skaito žurnalus, forumus apie žūklę, žiūri laidas ir nostalgiškai prisimena savo anksčiau patirtus įspūdžius. Tai neaplenkia ir manęs.. Bet galų gale organizmas trokšta naujų iššūkių, nuotykių, bei žvejui būtinos adrenalino dozės.
Galima būtų šokti į valtį, bet tas šaltis ir drėgmė ant vandens jokio malonumo
nebesuteikia. Ir be to plėšrūnai stovinčiame vandenyje jau pernelyg vangūs. Rimtesni lydžiai pasitraukė į gylius, vidurinius vandenis,
dabar lengviau pasiekiami velkiavimo būdu. O ir įkirtus, priešininkai visai nekokie.
......Manau
reikia patikrinti savo mėgstamus upelius. Pastudijuoju žemėlapį, prisimenu pavasarines žūkles, įvertinu
koks galėtų būti
vandens lygis ar skaidrumas…
Bent
jau po švenčių pasivaikščiosiu, prasivėdinsiu. Skambinu bičiuliui, nuotaikos panašios-lekiam...
Orelis siaubingas, dulksna su 15m/s vėjo gūsiais. Normalūs žmonės šiltai susisukę gulėtų ant „sofkutės“, gurkšnotų alų ir nekištų nosies laukan. Bet ne, mes
kitokie...
Privažiuojam upelį išsiraizgiusį nuostabiame gamtos užkampyje. Šiandien planuojam lengvai,
praeiti kokių porą kilometrų žemupio ir prieiti santaką. Kažkur giliai smegenų kampelyje kirba mažytė mintis, gal čia daugiau šansų susikauti su solidesniu priešininku nei žvaigždžuvė. Draugas pereina į kitą krantą, taip lengviau patikrinti visus
posūkėlius, pakišti vobleriuką po kiekvienu kelmu, negu vienas
kitam lipti per galvas tame pačiame krante.
Gaudymas
puikus nuostabiame gamtos prieglobstyje. Žiūriu į upelį, atrodo kas čia galėtų ištverti tokias gyvenimo sąlygas, o dar plėšri žuvis. Ką jai čia veikti, juk kiek gaudau, dar
nemačiau
jokio gyvio. Bet tiek to, nesuku sau galvos, grynas oras skverbiasi į organizmą, išstumdamas iš po švenčių sukauptą blogį. Savijauta gerėja ne valandom, o minutėm. Ir staiga kolegai atsiveja mažylis, bando griebti, bet kažką įtardamas negero grįžta į savo valdas ir daugiau
nepasirodo. Keičiam masalus, bet, ai, paliekam ramybėje, juk žvejų terminu vos „imamas“, kokie 35
cm ilgio, nedaugiau. Štai ir upelis į pabaigą, už posūkio santaka, o mes vis dar „tušti“ .
Prieiname
upių
santaką,
susižvalgom.
Nu jo šita
upė
mums didoka, sunku orientuotis, kur galėtų slėptis mūsų priešininkas. Nusprendžiame pagaudyti dar pusvalandžiuką, aš kokių šimtą metrų eisiu dešiniu krantu, bičiulis žygiuoja į kairę. Į kairę? Hmm... į kairę visada įdomiau, sukirba nevalyva mintis.
Nusišypsau.
Viltis atidaryti sezoną išblėsus, bet taip nesinori pradėti metus nuliniu rezultatu. Čia jau atviresni plotai, vėjas visai įsisiautėja, lenkia medžius iki žemės. Taip ilgai neištversiu. Suskamba mobilus, ne
pats mieliausias garsas žvejojant. Ir kaip taisyklė, pradeda „zysti“ tik užmetus masalą. Skambina bendražygis. Spėju sakys - baigiam kelionę arba kažkuo nustebins, kas mažai tikėtina. Ragelyje pasigirsta - turiu...Tikiuosi
kokį
lydekioką,
bet ne, nuveju piktas mintis, juk balse jaučiasi jaudulys, kažkas įdomiau..ką, šlakį? Oho, 1,5 kilogramo? Neblogas,
džiaugiuosi
už
tave, juk pirmas gyvenime.. Eiti tolokai, bet ir kam žuvį kankinti, teks tenkintis telefonine foto. Gal jau užteks, pasigirsta ragelyje. Gerai,
dar keli metimai ir lekiu, susitinkam
prie automobilio. Kaip visada dar mažai. Kiek matyti į tolį, upės vaga išsitiesina ir dingsta miškų posūkiuose. Čia galbūt paskutinė įdomesnė duobutė kiek akis užmato, dar pamėginu ir užteks. Nevalingai suku ritės rankenėlę ir upės vidury staiga kažkas sustabdo... Vandens paviršiuje suvinguriuoja ilgas kūnas, negali būti-šlakis. Violetinis atspalvis sužvilga ant kranto, bus netoli 3
kg. Gražuolė patelė įsiamžina šalia spiningo ir keliauja atgal.
Grįždami
aptarinėjam
įspūdžius, juk pirmą kartą tiesiogiai teko susidurti su šia nuostabia taškuotąja žuvimi atėjūne.
Apie šlakį
Nuo šio momento jau praėjo nemažai laiko. Dabar, tokią žiemą, kai nesninga, dažniausiai važiuoju į upes, upelius, kur yra galimybė susitikti akis į akį su vyresniuoju upėtakio pusbroliu. Bet upėtakiai taipogi lieka nepamiršti, juk ir asmeninis rekordas
(54 cm) pagerintas būtent žiemą. Tokiu metų laiku ieškau upėtakių aukštupiuose, didesnių upelių intakuose. Kurį laiką
margiai pasilieka šalia nerštaviečių, veja neprašytus svečius, atplaukusius paragauti delikatesinio maisto –raudonųjų ikrų. Po neršto reikia atstatyti jėgas, todėl jie slepiasi šalimais ramesnėse vietose, po kranto išgraužom, duobėse, kelmais ir t.t. Trumpai
tariant, vengia atvirų vietų. Šlakis elgiasi panašiai, bet retai kada traukiasi iš upės vagos. Vidury upės lengviau kontroliuoti
teritoriją,
stebėti
grobį,
o ir fiziologija reikalauja, kur srauniau ten daugiau vandenyje deguonies.
Po neršto šlakiai iš mažesnių upelių leidžiasi į didesnes upes ir ten užsilaiko iki pavasario. Ir žiemą, kažkokiom aplinkos sąlygom įtakojant, greičiausiai vandens temperatūrai kylant ir vandens lygiui slūgstant, po truputį ritasi žemyn upe. Plėšri žuvis 2-4 kg mažame upelyje paprasčiausiai neturi kuo maitintis, kur pasislėpti, todėl traukiasi į didesnius vandenis.
Šlakiai dažniausiai tokiu periodu laikosi
upės
duburiuse kur yra koks intakėlis ar šaltinis,
aprūpinantis šaltu prisotintu deguonies, šviežiu, šaltesniu vandeniu. Taip pat mėgsta vagos kraštus ties posūkiais, kai sekluma staiga
pereina į
duburius arba atvirkščiai. Taip jie gali pasislėpti nuo stiprios srvės, atrasti sau priedangą. Apibendrinant galima sakyti,
kur gilesnė upės vaga ir sulėtėja srovė, ten yra klasikinė šlakio žiemojimo vieta. O pavyzdžiui, kur grįžtamoji srovė-sūkuriai, teko pagauti tik
lydekas. Karališkos žuvies sutikti nepavyko...
Skirtumas
toks, kad šlakis - žuvis atėjūnė, nevengia avirų plotų, o tuo tarpu upėtakių savisaugos instinktas labiau išvystytas, todėl jie renkasi buveines po įvairiais kliuviniais, pakrančių išgraužom, akmenimis ir t.t...
Skirstant šlakius, norėčiau išskirti rudeninį ir žieminį-pavasarinį taškuočius. Tai sakyčiau visai skirtingos žuvys. Ką tik iš jūros atplaukęs, dar sidabrinis plėšrūnas, pateisina savo prigimtį. Būta veržlus, piktas ir energingas,
tikras kovotojas. Tuo tarpu po neršto šlakiai tampa lyg savo paties šešėlis. Praradęs apie 20-30% savo kūno masės tampa vangus ir atsargus,
neeikvojantis energijos agresiviems pasivaikymams. Žiemą jau sunkiau „prikalbinti“ reaguoti
į
siūlomą masalą. Jie būna pasyvesni, voblerį reikia „paduoti“ palei pat nosį. Na ir priešininkas silpnas, kaip koks vienišas pensininkas prieš „Vilniaus
Energiją“ J
Žūklės ypatumai
Čia jau žveją peni kojos, tenka nužygiuoti
ne vieną kilometrą. Vėliau, kai esi atsirinkęs perspektyvius ir patogius
privažiuoti upių ruožus į pagalbą galima pasitelkti automobilį ir patikrinti
daugiau produktyvesnių vietelių, ką ir daro įgudę „šlakiautojai“. Bet pradžiai ne kartą turi
„šukuoti“ visą upę, praeiti pirmyn ir atgal, kad išsiaiškintum kas ir kur
gyvena. Žvejai būna sako- upėtakis ir šlakis pirmo metimo žuvis. Aš su tuo teiginiu
sutikčiau tik dalinai. Aišku būna taip vadinamas „sukilimas“ kai prie kiekvieno
posūkio gauni kibimą, bet dažniausiai tai nieko panašaus. Jeigu žuvis agresyvi,
saugo savo valdas, tai ar iš alkio ar gindama teritoriją atakuoja pirmu masalo pratraukimu.
Dar toks įspūdis susidaro todėl, kad paprastai žvejai neužsilaiko vienoje
vietoje, ir padarę keletą metimų keliauja tolyn. Bet jei žuvis neaktyvi, tada
ją išprašyti tikrai nėra lengva.
Reikia keisti masalus, jų pravedimo būdą. Pavyzdžiui prisiminiau vieną atsitikimą.
Kartą su draugu priėję perspektyvesnę vietelę nejučia užsiplepėjom, ir sustoje
vienoje vietoje, nekeisdami vobleriukų padarėme gal po penkiolika metimų, kol
galiausiai pajutau tą specifinį stuktelėjimą ir trijų kilogramų gražuolis
sužvilgo vandens paviršiuje. Pasirodo ir karališka žuvis turi nervų ir
kantrybės ribas, ne taip kaip mes, vedę vyrai, galime viską ištverti... Bet paprastai man labiau patinka aktyvi žūklė
ir vienoje vietoje stengiuosi neužsistovėti. Juk dar reikia ir gamta pasigrožėti
ir visada smalsu sužinoti kas tavęs laukia už sekančio upės posūkio.
Norint
patikrinti daugiau ruožų, manau, kad ilgai vienoje vietoje „drožti“ neverta -
aš paprastai porą sykių užmetu vieną masalą, paskui keičiu į kitą ir jei jokių
žuvies požymių nėra – keliauju toliau. Visai kita kai žūklavietė perspektyvi ir
ne kartą pateisino savo statusą. Tokioje vietoje verta padirbėti kiek ilgiau,
keičiant masalus, jų pravedimo gylį, greitį. Reikėtų pažaisti masalu, staiga
sustabdyti, lengvai „patvičinti“. Mano kukli patirtis leidžia teigti, kad jei pagaunamų
šlakių toje vietoje yra, tai jie kažkaip pasireiškia - stukteli per masalą,
arba atsiveja jį. Galų gale, jei ir nekibs, tai tiesiog pasirodys. Taškuotieji turi savybę sekti paskui masalą
ir jo negriebti. Matyt tai lemia kažkokius įtarimus masalui, o gal pastebėjo
žvejį ir nesiryžta atakuoti. O gal paprasčiausiai taikiai palydi priešą iš savo
valdų. Aišku net nereikia sakyti, kad jei pamatėte žuvį, verta pralaukti šiek
tiek laiko, paeksperimentuoti. Jei kabliukų neparagavo, yra didelė tikimybė,
kad žuvis dar kartą gali atakuoti masalą. Bet jeigu jokių gyvybės ženklų nėra,
tai sėdėti tokioje vietoje pusdienį nėra prasmės - reikia eiti toliau. Šiaip
vertėtų užsukti dar kartelį patikrinti vakarėjant.
Pamenu
kaip pagavau vieną iš didžiausių savo egzempliorių. Prieinu šiokį tokį posūkį,
upės vaga kaip tik atsimuša į mano krantą, žemiau įvirtęs medis. Krantas gana
aukštas, pora metrų virš vandens. Švysteliu palei medį, kad tik srovė nepaneštų
mano voblerio po šakom. Šiaip taip išlaviruoju, jau matau savo masalą
paviršiuje ir tik staiga iš tamsios gelmės pakyla siluetas ir plaukia paskui.
Nespėju sureaguoti ir „pusrastis“ dingsta taip pat, kaip ir atsirado, ištirpsta
juodoje nežinomybėje. Turbūt nereikia
aprašyti mano būsenos. Atsitraukiu nuo kranto atatupstas. Šiaip ne taip atsegu
segtuką. Adrenalinas matyt plūsteli iki rankų pirštų galiukų. Pakeičiu upėtakio
imitacijos 9 cm vobleriuką. Palaukiu keletą minučių, atrodo prabėga visa
amžinybė. Pritūpęs švysteliu, ech, nesėkmingai, masalas bando palysti po įgriuvusio
medžio šakom, prikeliu spiningą ir greitai suvynioju, kad nepalikti voblerio, o
dar blogiau nesugadinti viso reikalo. Šaltakraujiškumas dabar nepakenktų,
susikaupiu, metu, idealiai. Nespėju net
pagalvoti, kad greičiausiai šitos
pastangos bereikalingos ir staiga scenarijus kartojasi. Dabar iš viršaus jau
viską matau kaip paveikslėlyje. Burna prasižiojusi, apatinis žandikaulis
(kablys) užsirietęs, koks grožis, visai kaip sapne. Atstumas tarp masalo ir žuvies
nedaugiau kaip per sprindį. Rusvas kūnas šiek tiek pasiverčia ant šono lyg
bandydama apsisukti ir vėl išnykti. Atrodo laikas sustojo, bet masalas
nenumaldomai artėja prie kranto, o situacija nesikeičia. Sustabdau voblerį,
staigiai trūkteliu ir vėl stop. Šlakio patinas nesusilaiko, įtarimai išgaruoja,
juk auka bando sprukti. Medinės žuvelės uodega dingsta nasruose. Kirtimas ir spiningas
išlinksta kaip vytelė. Nejučia išsprūsta - turiu... Ateityje dar ne kartą
pasitaikė panašių situacijų, bet tikrai ne visada baigdavosi mano pergale.
Paprastai, gaudant metu skersai srovės,
staigiu truktelėjimu užgilinu, ir srovės stumiamas masalas daro posūkį.
Dažniausiai šlakis atakuoja, būtent tuo momentu kai vobleris bando „atsistoti“
prieš srovę. Traukiant voblerį galima lengvais judesiais „patvičinti“, kartais
padeda išprovokuoti.
Po draudimo nereikėtų iškarto pulti gaudyti šlakių, nes jie
būna dar neatsigavę po neršto ir sportiniu požiūriu nesuteiks laukiamų emocijų.
Be to, kaip rodo praktika, kibimo aktyvumas pasireiškia tik sausio antroje
pusėje ir trunka gal pora mėnesių. Vėliau, didžioji žuvų koncentracija būna jau
iškeliavusi, o dar pavasariniai potvyniai. Per visą dieną gali ir nieko
nepešti.
Žiemos laiku pagauti grįžtančią lašišą
tikimybė visai nedidelė, nors kartais pasitaiko net ir pavasarėjant. Sunku paaiškinti
kodėl viena kita pasilieka. Manau kai kurios po neršto taip išvargsta, kad
iškarto nebesugeba grįžti į jūrą ir dažniausiai
užsilaiko didžiosiose upėse tokiose kaip Neris ar Šventoji. Kodėl jos pasilieka
sunku pasakyti, bet aš galvoju, kad pernelyg išsekusios nebepajėgia keliauti ir
pasilieka mėnesiukui kitam.. Aišku tai daugiau išimtis, todėl įrankių
„pasunkinti“ tikrai nerekomenduočiau, o jeigu taip ir atsitiktų, manau galima
susitvarkyti ir su „šlakine“ įranga, juk ir lašiša jau nebe rudeninis
„traukinys“.
Spiningavimo masalai ir įrankiai
Šiaip
jūrinių margių žūklėje viena svarbiausių užduočių yra atrasti jų slėptuvę.
Lengviau yra atsirinkti masalus. Turiu savo dėžutėje kokių dešimt skirtingų
masalų, bet manau pakaktų ir per pusę mažiau. Nežinau kodėl, bet žiemą
išimtinai spiningauju tik vobleriais. Kažkaip tas smagumas visai kitoks, nei
svaidant blizges ar sukres. Gaudant vobleriais galima lėčiau pravesti,
užlaikyti ar paplukdyti masalą. O mėtyti sunkiąją artileriją visai nėra noro,
juk žiema ramusis metų laikas..
Vobleris – parankiausias spiningo masalas,
kuriuo gali žvejoti tiek naujokas, tiek patyręs upių vilkas. Jo žaismas sukurtas
masalo konstrukcijoje, tad reikia tik pasirinkti tinkamus modelius. Optimalus
vobleris šlakių žūklei – 6-8 cm ilgio „minnow“ arba agresyvesnis pastarojo mišrūnas
su „crank“ modeliams būdingomis savybemis. Plukdomas
toks masalas pernelyg neturi nukrypti nuo judėjimo ašies ir vinguriuodamas
imituoja plaukiančią aukšlę.
Nenorėčiau
užsiimti reklama, bet keletą gamintojų , kuriuos vertinu, galima būtų paminėti:
tai japonų gamintojo „Jaxon“, lenkiški „Salmo“, pasirodė neblogų modeliukų „Pontoon
21“ firmos, taip pat nereikėtų pamiršti ir lietuviškų gamintojų. Jei šlakis pasirodė ir nesiryžo griebti
masalo, tokiu atveju nepamaišys turėti „long“tipo 3-4 nr. ryškesnių spalvų
sukrę ir net guminuką. Būna kartais padeda.
Trumpai
apie įrankius. Spiningą reikėtu rinktis vidutinio ilgio 2,6-2,8 metro, ne itin
galingą.
Mano
galva, persisrengti šitoj vietoj nereikėtų. Šlakių žūklei visiškai pakanka
gero, pagal amerikietišką klasifikaciją medium-light, medium galios spiningo,
kurio metamoji galia 14 - 21 g.
Liaunesnis kotas suteikia nepalyginamai daugiau emocijų, manau ir tą pačią
lašišą po ilgesnės kovos tokiu įrankių galima įveikti. Spiningo linkis -
įpratimo dalykas, labai priklausantis ir nuo to, kokį valą naudosime - paprastą
ar pintą. Jei pirmenybę teikiame pintam valui, tikrai rekomenduočiau minkštesnį
blanką, kitaip neišvengiamai rezultatyvumo procentas gali ir sumažėti.
Aš
asmeniškai gaudau pintu valu, sakyčiau čia jau skonio reikalas. Pabandžiau
„mono“ valą, po to pintą ir pastarasis man „prilipo“ labiau. Galima būtų
įvardinti keletą privalumų pintos gijos. Tai atitinkamai plonesnė gija, galima
toliau užmesti, lengviau gilinti masalą. Aišku jei papuola koks kliuvinys, valo
stiprumas leis sutaupyti pinigėlių. Pinto valo jautrumas visai kitas, padeda
lengviau kontroliuoti dugną, prisilietimus prie masalo. O paprastas valas
geriau amortizuoja žuvies smūgius, bet jei tinkamai susireguliuoji ritės stabdį
ir spiningas reikiamo linkimo, atsipurčiusių žuvų kiekis tampa minimalus. Aišku
pintas valas daugiau matomas vandenyje, minusinėje temperatūroje labiau šąla,
bet prie neigiamos temperatūros stengiuosi visai nevažiuoti į upelius.
Įstatymų subtilybės
Tikrai
labai gaila, kad aplinkos apsaugos departamentas
neišduoda licenzijų ir kitoms
rytų Lietuvos upėms. Kaip visi žinome, pagal šiuo metu galiojančias mėgėjiškos žūklės
taisykles nuo sausio1 d. iki rugsėjo 15 d. su licenzijomis pasiimti žuvį šiame
regione galima tik Siesarties ir Neries upėse. Ko nepasakysi apie pajūrio upes,
kur beveik visos upės atviros legaliai šlakių žūklei. Ir vis dažniau pasivaikščiojęs,
gali išvysti, visų lašišinių upių pakrantėmis ištryptus takus. Tai liudija, kad
savotiškas presingas tikrai egzistuoja. Mūsų šalyje kol kas ne visi žvejai
tolerantiški, ir pagavę taškuotąjį atėjūną, nepuola paleidinėti. Tuo tarpu
pinigus už įsigytas licenzijas galima būtų skirti žuvinimui. Dabar valstybė
negauna nieko, o praranda tiek pat. Aš
ne ichtiologas(nors ir vaikystėje
svajojau įgyti šią profesiją), bet logiškai mąstant, rudenį , prieš lašišinių
žuvų nerštą , šiame Lietuvos krašte licenzinių upių sąrašas gerokai gausesnis. Klausimas
kodėl? Juk po neršto dalis šlakių grįžta atgal, jau nekalbant apie lašišas,
kurios tik išneršusios leidžiasi upėmis žemyn, tiesa patinai dar keletą
savaičių užsilaiko prie lizdų ir gruodžio mėnesį iškeliauja atgal į Baltiją.
Taigi nėra ką lyginti rudeninę bandą ir likučius žiemą. Lieka neaišku kodėl
patvirtintas toks upių sąrašas?
Lašišų
ir šlakių populiacija vakar ir dabar
Juk dar
pavartęs Lietuvos TSR raudonąją knygą, 1981 metų leidimo, yra įrašyta dvi žuvų
rūšys, tai lašiša ir šlakis. Pastraipoje kur nurodytas populiacijos gausumas
rašo: lašiša-negausi, o šlakių neršto populiaciją Lietuvoje sudaro tik 600
žuvų. Pagrindinės nykimo priežastys - tai vandenų užterštumas, užtvankų statyba
ir brakonieriavimas nerštavietėse. Matyti, kad po 30 metų situacija
akivaizdžiai pasikeitė. Aišku su vandens užterštumu situacija pagerėjo. Sugriuvus
sovietų sąjungai, sugriuvo ir didžioji dalis gamyklų, fabrikų. Pastatyti ir modernizuoti
valymo įrenginiai. Dėl naujų užtvankų statybos tai dar neramumai manau
nesibaigė. Po uždarytos Ignalinos atominės elektrinės pasklido kalbos, kad tik
hidroenergetika gali išgelbėti mūsų šalį. Belieka tikėtis, kad atsakingi
valdžios pareigūnai neleis griauti brangiausio mūsų šalies turto. Juk ir
pagrindiniam šio projekto iniciatoriui dabar jau tikrai tas neberūpi. Aišku dar
neramina kaimyninės Baltarusijos svaičiojimai apie šalia Vilniaus išdygsiantį
atominį monstrą, bet manau, kad viskas ir liks tik kalbomis mūryta. Juk iš
atominės, kaimynai leisdami verdantį vandenį į Nerį, pakeistų visą vandens ekosistemą.
Viliuosi, kad bent jau šaltavandenės Lietuvos upės liks neliestos. O prie
brakonieriavimo temos dar reikėtų priskirti ir verslinės „žūklės“ atstovus,
kurie lašišinių žuvų migracijos periodu Kuršių mariose ar prie Nemuno žiočių
surenka didžiulius kiekius šios neįkainojamos mūsų krašto vertybės. Mano
nuomone žvejybos žurnaluose ir deklaracijose tikrai neatsispindi realūs
sugavimo kiekiai. O dar genocidas neršto metu. Brakonieriai tobulėja, bevielis
ryšys, įvairios GPS priemonės. Kodėl sostinės žūklės prekių parduotuvėse lašišų
ir šlakių neršto metu išperkami visi didžiausi trišakiai kabliai? Kas bent kiek
domisi šia karališka žuvimi puikiai žino, kad pusė jų nespėja išleiti ikrų.
Šviežiai iškasti lizdai būna užleisti ir per keletą dienu užsineša dumblu. Juk lašišažuvės tokiu laikotarpiu tampa
labiausiai pažeidžiamos.
Kalbant
apie žvejus mėgėjus, tai džiugu, kad jau teko prie upės matyti kaip žvejai,
tikri to žodžio prasme, paleidžia sugautą lašišą ar šlakį atgal. Aišku vyresnio
amžiaus kolegoms į kraują įaugęs tarybinių laikų mentalitetas. Kai ranka paima
žuvį, pirštai jau nebeatsilenkia. Bet laikui bėgant, manau situacija keisis į
gerąją pusę ir bent viena paleista žuvis per metus, suteiks neišdildomų
emocijų.
Pabaigai
dar vienas patarimas asmeniškai, niekada nenaudoju papildomų priemonių žuviai
išvilkti į krantą tokių kaip graibštas, ar dar blogiau kablys. Juk dvikova turi
būti lygi ir visada priešininkui reikėtų suteikti paskutinę galimybę, tai turėtų
būti užprogramuota kiekvieno žvejo„garbės kodekse“. Tenka matyti „kolegas“ su
didingai pakabintais kabliais, kuriais galima būtų persmeigti ir šerną kiaurai.
Lieka tik apmastymai, ko mes siekiame...
Ir
nepamirškite, kad kiekviena paleista karališka žuvis į savo gimtuosius
vandenis, Jums atsilygins keleriopai,
suteikdama nuostabių akimirkų ateityje!
G. Bučius
