ŠAPALAI SPININGU. PATIKRINTOS TIESOS

Taip jau susidėjo, kad žvejyba ir ypač spiningavimas, su nedidelėm pertraukom, užimdavo ir užima didžiąją dalį mano laisvalaikio, nuo tada kai sugebėjau paimti pirmą meškerę į rankas. Ir būtent šapalai užima ypatingą vietą. Kodėl? Visų pirma tai buvo pirmos žuvys plėšydavusios valus gaudant gružlius, kuojas ir kitą smulkmę, taip sakant palikdavusios nesuvestų sąskaitų.

Taip pat ko gero vienas svarbiausių ir pragmatiškiausių argumentų – jų vis dar pakankamai upėse ir upeliuose. Šiais laikais, kuomet imamo dydžio starkių ar trofėjinių lydekų važinėjam ne vieną šimtą kilometrų (gyvenu Vilniuje) ir surastas vietas saugom bei slepiam labiau nei banko kortelių pin kodus, o upėtakius gaudom jau braidžiodami iki kaklo pelkėse ar bebrynuose – šapalus vis dar gali gaudyti sąlyginai netoli nuo miestų, o jeigu nesibodi – ir pačiame mieste.  Be to tai labai sportinė ir estetiška žvejyba. Gyvas, tekantis vanduo, lengvas įrankis, dežutė masalų, lengvos kvėpuojančios bridkelnės,  na ir puodelis stiprios arbatos – viskas ko reikia tūlam miestiečiui pamiršti bankų krizes ir šildymo bei kuro kainas ar nuolat gresiančius, žmonos suplanuotus, buities darbus.

Šapalą galima pagauti ko gero visais be išimties žvejybos būdais ir nors gaudymas dugnine – ko gero paprasčiausias ir rezutatyviausias, jau senokai plačiaburnius išimtinai spiningauju, todėl žemiau kelios mintys iš asmeninės patirties gaudant būtent spiningu.

Visada laikiausi įsitikinimo, kad norint sėkmingai t.y. reguliariai gaudyti bet kokią žuvį - tiesiog būtina išmanyti tos žuvies ichtiologiją, kitaip sakant elgsenos ir mitybos dėsingumus.

Šapalo atveju spiningautojui aktualiausia žinoti tai, kad ši žuvis nemėgsta stovinčio vandens, užnešto nuosėdomis dugno, yra absoliutus visaėdis, tačiau tuo pačiu didelis oportunistas t.y. nepraleis progos lengvam grobiui, dar daugiau – būtent į tokį grobį paprastai ir orientuojasi. Taip turi puikų regėjimą, kuriuo pasikliauja medžiodamas ir kuris daro jį labai atsargų. Šapalai priklauso karpinėms žuvims, vadinasi nėra iš pačių kvailiausių ir lengviausiai nuspėjamų elgsenos prasme. Neršia gegužės pabaigoje – birželį.

Tai kovinga žuvis, pasižyminti ypač staigiu kibimu ir kurią, išskyrus vieną kitą periodą per metus, nėra lengva pagauti spiningu. Todėl jų žūklė – tikras iššūkis kiekvienam spiningautojui.

Šapalas pasižymi gana sudėtinga elgsena ir priartėjęs prie trofėjinio dydžio tikrai nėra lengvai pagaunamas laimikis. Būdamas absoliutus visaėdis, plačiaburnis turi labai platų meniu pasirinkimą, priklausomai nuo konkretaus vandens telkinio ir sezoniškumo. Todėl atspėti kas būtent reikalinga konkrečiu atveju, gali būti gana sudėtinga ir būtent todėl trofėjinis plačiaburnis - labai vertinamas laimikis. Daug žvejų netgi vadina šią žuvį įnoringa. Mano įsitikinimu viskas paprasčiau – šapalas iš tiesų gana agresyvus ir didelis oportunistas, paprastai potencialaus laimikio nepraleidžiantis, bet visada teikiantis pirmenybę legviausiai prieinamam laimikiui duotuoju momentu. Tik štai suvokti kas būtent tą dieną ir yra labiausiai prieinama ir yra sunkiausias uždavinys. Tai be abejo liečia tik spiningavimą, gaudant dugnine arba dar labai paplitusiu būdu taip vadinant liaudiškai “ant batono” viskas paprasčiau, nes paprasčiausiai pripratini žuvį maitintis reikalingu masalu.

Vis dėlto yra keletas aiškiai išreikštų maitinimosi pikų, kuriuos daug kas be abejo žino. Apie juos kiek vėliau, straipsnio eigoje.

Šapalais vadinu žuvis, kurios sveria apie kilogramą  ir daugiau. Tokios žuvys, mano nuomone, ir turėtų būti  spiningavimo objektu. Mažų šapaliukų gaudymas – anaiptol joks menas. Jie laikosi būreliais, intensyviai konkuruoja tarpusavyje dėl maisto ir todėl elementariai neišbaidžius, veriasi ant kablių tikrai agresyviai, neretai pakankamai smarkiai susižalodami.

Savo laiku šapalus labai sėkmingai gaudydavau sukriukėmis, tačiau jau keleri metai spiningauju juos praktiškai vien vobleriais. Turiu tokį posakį, gal ir subjektyvų, bet padiktuotą savos praktikos: jei nori pagauti šapalų, dėk sukrę, jei trofėjų – tik voblerį. Be abejo šiai taisyklei taip pat pasitaiko išimčių, pvz. didesnėje upėje ramesnėse vietose ir pan. Bet tai - pavieniai atvejai.

DIdžiausi šapalai, kaip ir dera tikram žvejui – kol kas nutrūkę, tačiau yra ir pasisekę  - iš pagautų didžiausias svėrė ~2,8 kg, keletą pavyko pagauti apie 2,5 kg. Nemanau, kad tai riba - esu matęs tikrai įspūdingesnių storasprandžių, netgi žinau, kur keletas plaukioja, bet kol kas tiesiog nepasisekė jų pergudrauti.

Beje didžiausi pagautieji taip pat plaukioja toliau, nes imti šią žuvį maistui senokai nebematau prasmės. Žuviena tikrai neypatinga ir kaip sportinės žūklės objektas šapalas tikrai įdomesnis nei kulinarinis. Paprasčiau pasigauti vieną kitą ešerį jeigu jau namie laukiama žuvies.

Keturi šapalų žūklės periodai

Šapalų gaudymą spiningu, manau,  būtų galima suskirstyti į keturis sąlyginius periodus. Iki nerštinį arba pavasarinį, po nerštinį, vasarinį ir rudeninį. Apie paskutinį nekalbėsiu – tuo laiku ir taip yra ką veikti Lietuvoje, nes į upes atplaukia kur kas kilmingesnės žuvys, dėl kurių bent jau aplink Vilnių, paskutiniu metu visi vieningai pameta galvas ir šapalai tuo metu man mažiausiai rūpi  - atitinkamai praktikos šiuo metu mažiausia.  Pavasarinis periodas, prasideda ledams išėjus ir upėse vandeniui kiek nukritus bei paskaidrėjus ir trunka iki šapalų neršto, kuris būna, priklausomai nuo vandens lygio ir temperatūros gegužės – birželio mėnesį.

Šis metas ypatingas tuo, jog šapalai netipingai vengia stiprios srovės ir neina į pagrindinį upės srautą, tačiau ir visai jo nepalieka – būna ties stipresnės srovės ir silpnesnės ar grįžtančios srovės, kartais net ir stovinčio vandens riba. Šiuo laiku ieškant šapalų būtina suvokti, kad povandeninis pasaulis yra taip sakant trimatė erdvė – riba nebūtinai būna vien  srovės ir ramumos riba kranto atžvilgiu – tai gali būti ir tam tikras dugno šlaitas ar kliuvinys, reljefo perkritimas, kartai net ir labai nežymus, pristabdantis srovę . Tuo laiku sėkmingiausios šapalų žūklės vietos paprastai nedidelės įlankėlės su atgaline srove, įvairios ramumos už įvirtusių medžių ar kitų srovę stabdančių kliūčių, ramesni upės ruožai su kiek lėtesne, pastovia srove.

Ne paslaptis, kad šiuo metu kiti žūklės būdai - tokie kaip dugninė ar plūdinė yra gerokai efektyvesni nei spiningas. Vien dėl to, kad šapalai tuo metu yra ganėtinai pasyvus, jiems reikia daugiau laiko į masalą įsižiūrėti ir vaikytis jo jie nelinkę - turi pataiklyti jiems masalą pakišti po nosimi. Tačiau jei žinai, kur tiksliai šios žuvys laikosi - gali juos pagauti ir spiningu. Tiesiog reikia daugiau laiko jiems „pabrūžinti“ vobleriais palei nosis, siekiant išprovokuoti jų agresyvumą. Yra tekę tokiu metu pagauti šapalą ne penktu ir ne šeštu, gal kokiu dešimtu metimu praktiškai į tą pačią vietą. Pagrindinis šio laikotarpio privalumas – laimikių dydis. Smulkesnių nei puskilių praktiškai nepapuola.

Sekantis periodas – vadinamasis ponerštinis laikotarpis. Šapalai tokiu metu koncetruojasi prie nerštaviečių, t.y, žvyringų rėvų. Įdomiausia, kad kiek teko įsitikinti, kiekviena rėva turi savo „gradaciją“ pagal ten būnančių šapalų dydį. Yra rėvų, kuriose nė karto nesu matęs stambaus šapalo, tačiau yra ir tokių, kuriose visai nebūna smulkių šapalų -  vien stambūs.. Kaip tokią rėvą atskirti, nutylėsiu, tačiau kad tokia gradacija egzistuoja, manau, verta žinoti kiekvienam. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei rėvoje tokiu metu pagavai bent v ieną porą kilogramų sveriantį šapalą,  verta šią vietą įsiminti ir čia vežtis tik patikimiausius kolegas . Greičiausiais mažų ten ir nebus, o ta rėva bus sėkminga didelių šapalų žūklės požiūriu visą vasarą ir greičiausiai ne tik šiais metais.

Mano supratimu, šiuo atveju veikia natūrali atranka ir didesnės žuvys iš dėkingesnių nerštaviečių, tiesiog išstumia mažesnes – konkurencija dėl nerštaviečių šapalų tarpe egiztuoja.

Padėję ikrus šapalai kurį laiką neskuba palikti nerštaviečių ir šis laikas yra dėkingiausias šapalų gaudytojams – šiuo laiku, teisingai susiklosčius aplinkybėms realu pataikyti į taip vadinamą “išpardavimą”, kuomet vienoje vietoje gali pagauti keliolika stambių šapalų – vėliau taip lengva nebus. Kada tas laikotarpis būna, priklauso nuo metų, vyraujančios oro ir vandens temperatūros, net nuo oro pastovumo, o gal būt dar kitų, man nežinomų veiksnių - apie šapalų nerštą ir apskritai jų gyvenimo būdą yra labai nedaug tikros, patikrintos informacijos – domėjausi tuo pas ichtiologus. Nerštui reikalingos tam tikros sąlygos -  vandens lygis, temperatūra ir t.t. Jei tokių salygų nėra – nerštas gali užtrukti, galbūt žuvys apskritai lieka neišneršusios. Ne kartą net ir liepos mėnesį esu pagavęs šapalų su bėgančiais pieniais ar ikrais.

Visgi paprastai nerštas trunka nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos. Neretai dar po Joninių randi šapalus rėvose ir gerai jų pagauni. Taigi geriausias šapalų metas yra birželio mėnuo, bent jau mano dažniausiai lankomose Šventosios ir Neries baseinų upėse. Išimtis yra tik Mūša ir kitos Dauguvos baseino upės – ten  galioja visai kiti dėsniai, nes aktyviausias jų kibimo pikas būna prieš nerštą, dar balandį. Bet tai atskira išimtis, greičiausia susijusi su sezonine žuvų migracija, gal būt Dauguvos potvyniais, ar dar kuo.

Šiuo metu, jeigu radai ‚teisingą“ rėvą –  gali iš vienos vietos pagauti ir keliolika šapalų, sveriančių nuo pusės iki pusantro kilogramo, maža to, kimbantys, bet neužsikirtę šapalai  šiuo metu dažnjai kartoja kibimą, kas kitu laiku nebūdinga. Tokių atvejų yra buvę ne kartą ir juos įsimeni ilgam, šiuo metu saiko neturintis žvejys gali padaryti tikrai nemažą žalą vietinei šapalų populiacijai, todėl nenoriu pasakoti apie konkrečias rėvas ar požymius, kaip jas atpažinti. Mano pastebėjimu šapalai prisirišusios prie savo nerštaviečių ir jas nugaudžius, vieta liks pustuštė arba bent jau laimikiai ženkliai susmulkės.

Vasarinis šapalų gaudymas yra sunkesnis, nes jie vanduo nuskaidrėja ir šapalas pasižymintis puikiu regėjimu tampa labai atsargus. Didesnėse upėse stambesnieji pasitraukia tolliau nuo kranto ir susiranda  savo slėptuves visoje upėje. Mažesnėse upėse stambūs neretai su tam tikrom išimti maitinasi pagrinde naktį bei temstant ar švintant. Taip pat mažų upių krantai ir pati vaga greitai užželia ir žvejyba darosi sudėtinga. Tačiau pagauti juos galima. Kadangi straipsnis išeis liepos mėnesį, pakalbėkime detaliau apie šį, vasarinį šapalų žūklės  periodą.

Nedidelės upės

Kalbant apie šapalų gaudymą vasarą pirmiausia reiktų atskirti šių žuvų medžioklę mažesnėje upėje, kaip sakysim, kokia Verknė, Širvinta ar  kiti Šventosios bei Neries ar Nemuno intakai, taip pat vidutinėje upėje, kaip, pavyzdžiui kad ir ta pati Aukštaitijos Šventoji ir didelėje, kaip  Neris ar Nemunas.

 Šapalas mažoje upėje ir šapalas didelėje – dvi skirtingos žuvys. Skiriasi jų elgsena dėka skirtingos mitybinės bazės. Atitinkamai tenka prisitaikyti ir spiningaujant. Mažesnėje upėje  šapalai vasarą pereina prie vabzdžių „dietos“, o naktį taip pat maitinasi ir lervomis, ypač esant galimybei – vingiliais. Sakau tą iš savo, kaip buvusio plūdininko ir dugnininko patirties. Tuo tarpu didelėje upėje, mano  įsitikinimu, šapalų racione didžiają dalį visada užima dugno bestuburiai ir neretai mailius.

 Vasarą dienos metu iškrapštyti iš nedidelės upės didelį šapalą yra labai sunku. Mat vasarinė maža upė tai paprastai labai žemas ir skaidrus vanduo, apaugę ir sunkiai vaikščiojami krantai  – šapalas dažnai tave pamato arba “išgirsta” anksčiau, nei sugebi iki jo prieiti ar pateikti jam masalą. Tokiu atveju - šaukštai popiet – žuvis gali ramiausiai plaukioti panosėje, bet masalo tikrai negriebs. O jei  ir pavyksta priartėti nepastebėtam – saulėtą dieną skaidriame vandenyje įpiršti  vietiniam profesoriui dirbtinį masalą yra sudėtinga, šapalai labai gerai mato, be to nusekusioje upėje jaučiasi pakankamai nesaugūs, todėl nelabai nori lįsti iš savo saugių slėptuvių nebūdami įsitikinę nesant grėsmės...Tokiu atveju šapalas iš tiesų tampa “pirmo metimo” žuvimi. Dar pridurčiau – pirmo idealaus metimo ir pravedimo, nes sukėlus abejonę, trofėjų teks pamiršti. Yra ir dar vienas pastebėjimas. Šapalams, kaip ir daugeliui žuvų būdinga konkuruoti tarpusavyje dėl maisto. Ir jeigu didelėje upėje stambus šapalas “pasistengia”, kad geriausias kąsnis tektų būtent jam, tai mažoje upėje yra kiek kitaip, neretai užmetus masalą pirmas būdamas drąsesnis prie jo prišoka nedidelis šapaliokas ir užsivėręs ant kablių, energingai besitaškydamas paprastai stambesnį “įspėja”.

Kelis kartus žvejojant su kolega yra tekę matyti vaizdą kai šiam užmetus masalą iš slėptuvės link masalo pajudėdavo žuvis, bet pirmas iššokdavo smulkus akiplėša ir užsikabindavo. Profesorius tokiu atveju staigiai grįždavo į saugią vietą ir paprastai tiek jį ir tematydavom tądien.

Šiuo atveju vienintelė išeitis mano nuomone – iš anksto tiksliai nuspėti stambaus plačiaburnio vietą ir masalą užmesti bei pravesti idealiai, kad jis pakankamai greitai ir netikėtai atsidurtų  šapalo matymo zonoje, nesukeldamas įtarimo ir nesuteiktų galimybės ilgai svarstyti atakuoti ar palikti ramybėje.

Be abejo pasitaiko išimčių - jeigu surandi kokį „slaptą“ upelį, arba dažniau tiesiog atkarpą, kurį laiką visiškai nelankytą žvejų, kur šapalai būna “nebaidyti” arba tiesiog pataikai atsidurti prie upės vykstant vietinei gamtos anomalijai, sakysim, staiga pakilęs nedidelis škvalas ar trumpas stiprus lietus į upelį prikratė didelį kiekį tam tikrų vabzdžių gyvenančių ant virš upelio nulinkusių medžių. Tokiu atveju šapalai neretai pasidaro sau puotą ir trumpu laiku kibimas būna išties įspūdingas, tačiau maskuotė ir tikslūs metimai vis tiek išlieka svarbūs.

Didelėje ar vidutinėje upėje didelį šapalą gali puikiausiai gaudyti ir dieną, jei tik sugebi juos surasti, “pasiekti” ir tinkamai jiems „paduoti‘ masalą, kad storasprandžiams nekiltų įtarimas. Bet apie tai dar pašnekėsime – grįžkime prie mažų upelių.

Mažoje upėje gaudau šapalus vakare, saulei nusileidus už horizonto, kol dangus visai sutems ir  labai anksti ryte, vos prabrėškus. Kodėl ne visą naktį? Todėl, kad nelabai yra  prasmės - upelis mažas, žuvys baugščios, krantai vaikščiojimui nepatogūs, toli naktį nenueisi. Ištraukei ar įkirtai vieną ar geriausiu atveju dvi žuvis ir nelabai yra ką čia veikti. Nakties žūklei vis dėl to dažniau renkuosi didesnes upes, kur gali visą naktį prastypsoti vienoje rėvoje ir pagauti ne vieną storasprandį.

Laikausi nuomonės, kad mažame upelyje masalas turi imituoti ne ką kitą, o į vandenį įkritusį, arba tiesiog vandeninį  vabzdį. Pirmu atveju traukiamas vandens paviršiuje turi brėžti „ūsus“. Tai pagrindinė patikrinta mažų upių  tiesa, beje, galiojanti ne tik šapalams – tokiu būdu sėkmingai gaudomi ir upėtakiai, kiršliai, strepečiai, ir net aukšlės. Karts nuo karto deja pasitaiko ir lydekų, kas dažniausiai baigiasi masalo praradimu, nes metalinių pavadėlių niekada nenaudoju. Šiais laikas galima įsigyti daugybę įvairiausių paviršinių voblerių, ypač daug jų “japonų” tarpe, tad didelės problemos su tokių masalų įsigijimu nėra. Seniau, kai jų nebūdavo, naudodavau paprastus plaukiančius ir mažą liežuvėlį turinčius „Shallow“ tipo vobleriukus, kuriuos, iškėlęs kotą, pavykdavo pravesti pačiu paviršiumi, kad jie paliktų raibulius ir atkeiptų dėmesį.

Metimas ir masalo pravedimas šapalui priklauso nuo dugno ir kranto - mažame upelyje tai visada tiesiogiai susiję - reljefo. Klasikinė didelio šapalo buvimo vieta, kaip ir upėtakio, nedidelėje upėje ar upelyje yra srovės skalaujamas, paplautas aukštesnio kranto šlaitas, į kurį atsimušusi srovė pasisuka į kitą upelio  kitą krantą. Tokioje vietoje stambiam storasprandžiui patogu stebėti plačią akvatoriją, kontroliuojant ir renkant į ją patekusį, srovės nešamą maistą.

Beje mano pastebėjimu šapalai vasarą  ganėtinai sėslios žuvys, toliau migruojančios tik ženkliai pasikeitus vandens lygiui, kaip taisyklė nukritus.

Atrodytų, visada geriausia prislinkti šapalui iš nugaros ir užmesti voblerį į jo kontroliuojamą zoną, tačiau čia yra ir tam tikrų išlygų. Stambus šapalas yra patyręs ir gyvenimo mokytas profesorius, puikiai atsimenantis, kaip atrodo ir kokiu greičiu juda jo potencialus maitinimosi objektas esamoje srovėje ir jei jis juda pernelyg greitai arba atvirkščiai, per daug lėtai, pernelyg pasyviai arba pernelyg agresyviai arba tiesiog akimirkomis “nusimuša” masalo darbas - tai natūraliai kelia įtarimą ir paprastai kibimo nesulauki. Tikriausia dauguma spiningautojų, kada nors žvejoję mažesnėje upėje yra matę vaizdą, kaip užmetęs iš kokios duobės ar kitos slėptuvės „pakeli“ didelį šapalą, šis kurį laiką lydi masalą, neretai net tarsi į tave pasižiūri ir... viskas, - lėtai nuneria žemyn arba vangiai baksteli masalą snukiu tarsi galutinai užsitvirtindamas sau, kad neapsiriko. Po to gali daryti ką nori – šis šapalas jau greičiausiai ne tavo,  bent jau keletą valandų, nors gali dar keletą kartų  lydėti, paprastai pakeitus masalą kitu. Manau, kad esant tokiai situacijai devyniais atvejais  iš dešimties  būtent nenatūralus masalo vedimas pakišo koją.

Todėl nors ir atrodo logiška, atsistojus šapalui iš nugaros, traukti voblerį su srove, tačiau kadangi srovė upelyje nėra vienalytė ir vienodo stiprumo – tą padaryti „natūraliai“, nesukeliant šapalui įtarimo, yra ganėtinai sudėtinga.  Ir ypač pataikyti pravesti teisingai jau pirmu metimu. Vobleris turi būti traukiamas ant vadinamosios  jo „darbo ribos“ – „užsivesti“, bet judėti tik vos greičiau nei srovė ir jokiu būdu ne per greitai.

Lengviausia ir man asmeniškai labiausiai pasiteisinusi taktika mažame upelyje yra metimai i priešingą krantą , masalą traukiant skirtingu kampu skersai srovės.  Ir kuo arčiau priešingo kranto krenta vobleris – juo geriau. Neretai jeigu priešingame krante auga nusvirusios žolės dėkingiausia tiesiog užmesti, pakabinti masalą ant jų, lėtai nutraukiant į vandenį, spiningo trūktelėjimu. Taip pat jeigu priešingame krante auga pasviręs medis labai pravartu mesti tiesiog po šakomis, dažnai – kuo giliau. Šapalai, ypač mažesni, dažniausiai čiumpa masalą vos jam pliumptelėjus į vandenį. Didesni visgi paprastai neskuba -  atakuoja jau pradėjus traukti. Čia taip pat verta paminėti, kad kiek susidūriau iš praktikos svarbiausias veiksnys apsprendžiantis tokių vietų perspektyvumą – pakankamas gylis prie kranto bei švarus, kietas ir nelygus dugnas. Dėkingiausia kibimo atžvilgiu masalo vedimo atkarpa paprastai ir būna nuo masalo nusileidimo į vandenį(čia taip pat verta paeksperimentuoti, neretai plačiaburniams patinka, kuomet masalas pliumpteli pakankamai garsiai, tačiau dažniausiai visgi švelnus nusileidimas ant vandens labiau mėgiamas) ir iki maždaug upelio vidurio. Prieš srovę traukian, netoli nuo savo kranto, stambesnių šapalų esu pagavęs labai retai. Nors galbūt tiesiog nėra pasitikėjimo šioje vietoje ir pravedimas dėl to kenčia.

 Užmetus voblerį skersai upės, aš dažniausiai traukiu ne tiesiog skersai srovės, bet su vadinamąją „kilpa“ – užmetęs masalą leidžiu srovei natūraliai išlenkti valą lanku. Tuo būdu vobleris pradžioje juda praktiškai su srove ir kas svarbiausia - srovės greičiu. Ir tik pasiekus beveik vidurį pravedimo sukasi ir juda skersai srovės. Dažniausiai pačioje pradžioje arba masalui sukantis ir pradedant judėti prieš srovę ir žiebia šapalas.

Keičiant išleidžiamos kilpos ilgį, galima kontroliuoti masalo darbo agresyvumą, taip pat atkarpą kuomet masalas plaukia su srove, bei sukasi skersai.

Kuomet upės ruožas gerai pažįstmas ir maždaug žinai, ties kuria vieta paprastai šapalas tūno, paprastai ir taikau, kad voblerio apsisukimo momentas būtų ties ta vieta. Aišku, tai nėra lengva, reikalauja nemažos praktikos ir pasitreniravimo ir apskritai tai turbūt priskirčiau „aukštąjam pilotažui“ šapalaujant. Bet šis metodas tikrai labai efektyvus.

Visa tai pakankamai sunku aprašyti ir griežtų taisyklių čia nėra ir negali būti. Verta tiesiog eksperimentuoti, pageidautina pradžioje esant galimybei vizualiai kontroliuoti pravedimą taip sakant “atmušti” ranką. Tuomet vėliau viskas daroma grynai intuityviai ir daug nesusimąstant.

Kaip jau užsiminiau anksčiau - prasčiausias variantas gaudant šapalus yra masalo vedimas prieš srovę. Esu tokiu būdu pagavęs šapalų, tačiau pagrinde turbūt vien smulkmę. Žinoma, yra vietų, kur kitaip masalo nepaduosi, tik užmetęs ar nuplukdęs jį pasroviui  - bandyti vis tiek verta. Esu pastebėjęs, kad daugiausiai šansų taip pagauti šapalą turi tada, kai užmeti pakankamai toli arba gaudai gilesnėje vietoje, pravesdamas masalą kiek giliau, matyt,  taip lengviau apgauti akylą potencialų trofėjų.

Manau, kad šiuo atveju neigiamą vaidmenį vaidina, per agresyvus, prieš srovę traukiamo, masalo darbas. Kadangi šapalus gaudau vien aktyvų žaidimą turinčiais „crank‘ tipo vobleriukais ( žinau, kad dabar populiarėja šapalų žūklė ir net tvičinimas „minnow‘ tipo vobleriais, bet šiam gaudymui dar matyt, neprimušiau rankos arba jis mažame upelyje mažai  efektyvus), to agresyvumo niekaip neina sumažinti ir į jį nedidelės upės šapalai reaguoja neigiamai.

Visgi verta paminėti, kad yra aplinkybių kada ir vasarą pravedimas prieš srovę pasiteisina. Tai periodai kuomet po stiprių liūčių mažesniuose upeliuose vanduo smarkiai pakyla. Tokiu metu šapalai spaudžiasi prie krantų ir būtent pravedimas palei kranto liniją, nesparčiai prieš srovę neretai atneša sėkmę.  Svarbiausia nepresistengti ir traukti pakankamai pasyviai, lėtai.

Apskritai mažoje upėje laikausi labiau pasitikiu sąlyginai nedidelio dydžio masalais, vesdamas juos pakankamai neagresyviai.

Šioje vietoje matosi ir esminis skirtumas tarp didelės upės ir mažos. Didelėje upėje šapalams dažniausiai reikia agresyvaus masalo, kad žuvis jį pajaustų ir surastų didelėje ir kliokiančioje vandens masėje, o mažoje, atvirkščiai - geriausia, kad masalas virpėtų mažiau,  ties savo galimybių riba.

Kiekvieno voblerio ta riba be abejo yra skirtinga, todėl prieš žvejybą labai gerai atsisėsti kur nors ant  lieptuko ar tiesiog įsibristi ir pasibandyti kiekvieną vobleriuką, pajausti tą ribą, kada jis pradeda “užsiveda”, kaip keičiasi jo darbas jį traukiant greičiau, kaip jis reaguoja į srovę. Esu pastebėjęs, kad daugumos mažų „šapalinių“ voblerių virpesiai ir yra patys geriausi tada, kai jie tik pradeda virpėti – didinant greitį jų judesiai tampa per intesyvus, neretai atsiranda permušimų.

Kažkas kažkada JAV pavadino „crank“ tipo voblerius – „idiot baits“. Kalbant apie šapalų žūklę su tokia nuomone nesutikčiau - subtilumų jų vedime yra daugiau negu reikia. Sutinku, kad būna situacijų, kada šapalai pikti ir atakuoja viską, kas juda, tačiau vasarą, kada storasprandžiai turi užtektinai maisto, teisingai pasirinktas voblerio traukimo greitis yra vienas pagrindinių sėkmės veiksnių.

Kalbant apie voblerius, norisi pasakyti, kad gaudant mažame upelyje tikrai nebūtini patys brangiausi japoniški masalai, nes retai kada tenka užmetinėti labai toli. Aišku, kelis savo kolekcijoje privaloma turėti – kartais tikrai reikia tolimo metimo, bet dažniausiai gaudant nedidelėje upėje svarbesnis yra masalo darbas, nėrimo gylis ir spalvinis siluetas

Be to, lengvesni vobleriai, pagaminti iš balzos ir kitos nesunkios medžiagos, daug natūraliau užmesti tėkšteli į vandenį ir būna atakuojami iškart dažniau už plastikinius. Išimtis – „Bassday“, “Angler’s Republic” ar kitų Japonų firmų gaminamos plastikinės vabalų ir kitų gyvių imitacijos, krentančios į vandenį gana natūraliai, matyt, gamintojui atkreipus dėmesį į šią voblerių savybę.

Kita vertus žūklaujant negiliai einančiais masalais jų beveik nepalieki, todėl jeigu masalas iš tiesų pasiteisina, manau net ir nepigūs japonai yra pakankamai įkandami. Šiuo atveju pagrindinis kokybiškų japonų privalumas – stabili kokybės kontrolė. Tai suteikia galimybę “perkandus” tam tikrą modelį ir netekus trofėjinio masalo, paprasčiausiai jį pakeisti kitu. Su balziniais ir kitai “medinukais” tai neretai ne taip paprasta ir tenka naują masalą vis pasireguliuoti.

Jau minėjau, kad mažame upelyje vasarą, kai vanduo žemas, naudoju sąlyginai mažesnius voblerius, imituojančius vabzdžius. Spalvai šiuo atveju skiriu nemažą reikšmę – gaudant diena skaidraus vandens „klasika“  - yra karkvabalio ar artima jam spalva – įvairaus skaidrumo ir intensyvumo rudos spalvos atspalviai, visos matinės „purvinos spalvos“ – nuo žalios iki pilkos ar net juodos.

Naktį naudoju juodus arba tuos pačius matinius voblerius, kurie žiūrint iš apačios į viršų, atrodo tiesiog tamsūs. Manau, kad daugelis žvejų klysta, rinkdamiesi nakties žūklei vandens paviršiuje šviesius arba labai ryškius masalus – pažiūrėkite,  panėrę po vandeniu, kaip atrodo dangus – jis atrodo šviesus. Tamsūs masalai jo fone geriausiai matyti.

Kartais labiau nei su spalvomis  žaidžiu su voblerių siluetais, ypač žvejodamas dieną. Jeigu  turi agresyvų ir nemažą voblerį, ir tau reikia, kad jis atrodytų mažesnis – renkiesi skaidresnį modelį, kurio siluetas atrodo mažesnis,  jei turi mažą, bet nori, kad žuvis jį matytų geriau – renkiesi matinį. Tai  optikos dalykai, kuriuos verta  išnaudoti savo naudai.

Didelės upės

Didelėje upėje šapalų racionas ir gyvenimo būdas kitoks nei mažame upelyje. Vanduo čia dažniau drumstesnis, ir ne taip gerai matosi įkritę vabzdžiai, be to, palyginus visą upės plotą, ir vabzdžių čia sąlygiškai įkrenta gerokai mažiau nei kokiame miško upelyje. Todėl nori nenori šapalai turi tenkintis iš esmės dviem maisto rūšimis – vandenyje gyvenančiais gyviais, tokiais kaip apsiuvos, laumžirgio lervos, arba žuvelėmis. Bent aš taip galvoju.

Tai diktuoja ir šapalų gyvenimo būdą. Didelėje upėje plotas, tenkantis vienam šapalui, yra gerokai didesnis, ir jis kontroliuoja gerokai didesnes erdves. Šapalai čia geresnėse vietose dažnai plauko ne po vieną, ir realu iš vienos vietos sugauti kelis storasprandžius.

Didelėje upėje skiriasi šapalų žūklė naktį ir dieną. Dažniausiai dieną storasprandžiai laikosi tolėliau nuo kranto, duobių pakraščiuose, už kokių kliuvinių, kitose slėptuvėse. Naktį ar labai ankstų rytą, ypač po dieną buvusių karščių, nevengia pasirodyti srauniose seklumose, kur gylis yra iki kelių ar net mažesnis – matyt, čia greičiau atvėsta vanduo ar būriuojasi mailius.

Didelėje upėje pagrindinė taktika – masalo mėtymas skersai srovės. Į šonus ne kažin ką čia primėtysi, be to, ir žuvys dažniausiai laikosi tolėliau nuo krantų. Jeigu nežinai upės – mėtai skersai srovės judėdamas krantu. Jei žinai, kur stovi šapalai, gaudai kažkokiame viename ruože, kaitaliodamas masalus, jų vedimo tempą, metimo atstumą. Didelėje upėje mažų upelių dėsnis, kad šapalas yra pirmo metimo žuvis, negalioja. Gaudant vidutinėje srovėje užtenka paprasčiausiai užmesti masalą skersai srovės (geriau kiek prieš srovę, kad masalas spėtų užsigilinti). Jei srovė stipri – naudoju jau anksčiau minėtą išleidžiamos kilpos principą – jos traukiamas vobleris, užmestas dideliu atstumu, dirba beveik taip pat agresyviai, kaip ir traukiamas. Tą metimo kilpą „pasidaryti“ labai nesunku – užmetęs masalą (ypač gerai, jei į ramesnę vietą), neskubi užlenkti ritės lankelio. Srovė „pasigauna“ valą ir jį pradeda nešti greičiau už masalą, tempdama iš paskos beveik viena linija, kol valas pradeda tiesintis. Išlenkta kilpa kažkiek sumažina visą įrankio jautrumą ir kirtimo efektyvumą, tačiau paprastai dovanoja ir daugiau kibimų.

Kokio dydžio kilpą daryti, priklauso nuo vietos ir nuo žvejo noro – čia sunku nupasakoti, reikia paprasčiausiai žvejoti ir bandyti.

Jeigu gaudydami stiprioje srovėje užmetėme tikrai agresyvų crank tipo voblerį ir iškart įtempiame valą – jis kalatojasi labai stipriai ir, mano nuomone, tai stambiam šapalui gali atrodyti įtartina. Šis teiginys, beje, negalioja arba ne visada pasitvirtina gaudant šapalus naktį. Tuo metu jie, matyt, daugiau medžioja pagal vibraciją, o ne pagal regėjimą ir kimba net ant labai agresyviai virpančių voblerių. Ne kartą Neryje esu sugavęs šapalų, kurie „kirto“ prieš srovę parsitraukiamą ir baisiai besipurtantį voblerį.

Gaudant dieną, sakyčiau, galioja praktikos patvirtintas dėsnis, kuriuo vadovaujuosi – krankai yra patys iš savęs agresyvūs masalai, ir tikrai nebūtina tą agresyvumą dar didinti papildomai.

Norėdamas pagauti didelėje upėje stambų šapalą, turi pirmiausia jį pasiekti. Todėl didesnio voblerio naudojimas žvejojant didesnėje upėje – dar viena iš patikrintų tiesų, manau, pirmiausia yra sąlygota būtent užmetimo atstumo. Didesnis vobleris paprasčiausiai yra sunkesnis ir dėl to skrieja toliau.

Gaudymas mažais vobleriukais didelės upės pakrantėse, mano neobjektyvia nuomone, su retomis išimtimis yra nedidelių šapaliukų ir kito mailiaus vaikymasis, o ne dėmesio vertų šapalų medžioklė.

Dabar išpopuliarėjusios ir japoniškuose vobleriuose įdiegtos judančių šratelių bei kitokios sistemos, padedančios voblerį numesti gerokai toliau, masalo darbui tikrai netrukdo, o šiuo atveju ir labai padeda. Manau, kad būtent metimo atstumas šapalų žūklės didelėje upėje atveju yra svarbiausias, nes stipresnėje srovėje visi normalesni crank tipo vobleriai virpa labai panašiai. Aišku, nesakau, yra sėkmingesnių ir mažiau sėkmingų modelių.

Kalbant apie spiningavimą stiprioje srovėje, svarbus yra toks masalo parametras kaip srovės laikymas. Mano nuomone, jei traukiamas masalas, pagautas srovės, nors trumpam „išsimuša“ iš savo ritmo, gaudant šapalus tai yra blogai. Teko kartą žvejojant Šventojoje stebėti, kaip paskui kolegos užmestą voblerį iš upės vidurio metėsi tikrai didelis šapalas, tačiau spiningautojui stipriau trūktelėjus ar dar ką padarius, kad masalas staiga kažkaip kitaip sujudėjo, žuvis staiga apsisuko ir nėrė atgal į upės vidurį. Žvejojant didelėje upėje srovės stiprumas paprastai būna nevienodas – šapalus dažnai gaudai prie kokių akmenų ar kitų kliuvinių, kur vanduo sūkuriuoja ar kunkuliuoja, būna nedidelių ramumų, pereinančių į stiprią srovę, todėl būtų gerai, kad masalo darbas išliktų stabilus kur jį tuo metu betrauktum. Nors... Yra vieni vobleriai, kurie čia išimtis. Mat retkarčiais jie tikrai nei iš šio, nei iš to nustoja virpėję, bet šapalai juos „žiebia“ apsilaižydami. Tiesa, daugiau tokių išimčių pamatyti neteko.

Dar viena voblerio savybė, svarbesnė pačiam žvejui, o ne žuviai, yra masalo persimetimas. Vieni vobleriai kažkodėl gerai skrieja ir pliumptelėję į vandenį iškart „užsiveda“, kiti persimeta kas kelintą metimą. Tokių patariu vengti. Vobleris gali būti ir labai kibus, bet jei dažnai persimetinėja, tai erzina, nes daug laiko prarandi nenaudingam masalo traukimui.

Didelėse upėse gaudydamas naktį taip pat naudoju paviršinius voblerius, tik, aišku, kur kas didesnio „kalibro“. Kodėl? Dažnai pasitaiko, kad šapalus tenka gaudyti seklumose, kur gylis vos ne iki kojų kauliukų. Kartais naktimis tenka pamatyti vaizdų, kai didelis šapalas, kaip koks ryklys, „ateina“ paskui voblerį iškišęs pelekus, nes kitaip paprasčiausiai nepaplauktų.

Tokios žvejybos būna pačios įspūdingiausios, nes viską matai savo akimis – ir kaip plaukia tavo vobleris, vandens paviršiuje skleisdamas bangeles, ir kaip paskui jį seka žuvis, bet ne tiesiai, o užeidama iš šono ir jį atakuodama.

Beje, daug kas, gaudantis šapalą ir patyręs jo galingą smūgį, galvoja, kad ši žuvis kažkaip ypač stipriai smūgiuoja kibimo metu. Netiesa – gaudydamas naktį ir daug kartų matydamas kibimą savo akimis, tuo įsitikinau – storasprandis dažniausiai masalą griebia švelniai ir iškart apsisukęs plaukia – susidaro dviguba jėga: žuvis „rauna“ į vieną pusę, o žvejys dar tebetraukia į kitą. Spiningautojas šiuo atveju tiesiog nepastebi „tikrojo“ kibimo momento...

Dieną žūklė paviršiniais vobleriais didelėje upėje retai būna sėkminga – šapalai labiau pageidauja, kad masalas eitų arčiau dugno ar bent viduriniuose vandens sluoksniuose.

Apie konkrečius modelius daug kalbėti nenoriu, nes dabar rinkoje tikrai gausu gerų masalų. Gaudydamas didesnėse ir vidutinėse upėse išties labai mėgstu Zip Bait „Rattler“ seriją, pirmo numerio, ir gerokai pigesnius, bet jiems nedaug nusileidžiančius Pontoon 21 „Red Rag“, kitų firmų panašaus tipo voblerius.

Spalvos man pasiteisina jau minėtos „purvinos“ gaudant dieną ir dažnai ganėtinai ryškios – gaudant vėlai vakare ar anksti ryte. Nesu pastebėjęs, kad ryškesnės masalų spalvos gaudant šapalus priklausytų nuo vandens skaidrumo, veikiau – nuo paros laiko ir apšviestumo. Gal saulės spindulių lūžimo kampas tai sąlygoja? Naktį, kaip ir gaudant mažuose upeliuose, karaliauja tamsių tonų vobleriai, geriau matomi šviesesnio dangaus fone.

Gaudydamas šapalus tiek dieną, tiek naktį masalus kaitalioju tikrai nemažai – tai nėra ta žuvis, kurią gali pagauti turėdamas tris masalus kišenėje.

Vidutinio dydžio upės

Vidutinio dydžio upės, tokios kaip Aukštaitijos Šventoji (kurią pateikiu kaip pavyzdį, nes daugiausia joje žvejoju), šapalų gaudymo prasme yra lyg kompromisas tarp iš tiesų didelės upės ir mažos. Čia viskas priklauso nuo sezono ir vandens lygio. Kai vanduo pakilęs ir dažnai skaidrus (išskyrus dienas po staigesnių liūčių), šapalai eina į krantus, ir galioja visos taisyklės, tinkančios mažam upeliui, – gaudymas po nusvirusiomis šakomis, metimas į žoles ir t. t. Kai vanduo nuslūgęs ir skaidrus, mano nuomone, stambus šapalas (bent dienos metu) tikrai arti kranto neplauks – gaudymo sąlygos ir taktika supanašėja su žūkle didelėje upėje. Tada reikalingi ir tolimi metimai, ir didesni, o dažnai giliau neriantys masalai.

Žuvies racionas čia taip pat įvairuoja – kai gausu vabzdžių, šapalai maitinasi jais, kai vabzdžių mažiau, jie greitai „persijungia“ į plėšrūno vaidmenį ir medžioja kokias aukšles ar gružlius.

Todėl čia galioja viskas, kas parašyta anksčiau, tikrai su nedidelėmis korekcijomis į vieną ar į kitą pusę, įvertinant realią vietą ir tos dienos situaciją.

Apie įrankius nenoriu daug kalbėti – kiekvienas gaudo tuo, kas jam patogu ar patinka. Mano idealaus šapalinio spiningo vizija laikui bėgant gana smarkiai evoliucionavo.

Pradžioje gaudžiau šapalus gana galingais spiningais su monofilamentiniu valu, paskui, matydamas, kad daug žuvų nepakertu, pradėjau naudoti greitesnės akcijos, tačiau mažesnės užmetimo galios spiningus. Kai atsirado tikrai ploni ir kokybiški pintukai, žvejodamas jais praradau daug žuvies, ir teko pasukti galvą, kaip to išvengti.

Šiandien, mano supratimu, idealus šapalinis spiningas – tai ilgas parabolinės akcijos kotas, pagamintas iš pakankamai aukšto modelio anglies ir turintis kuo mažesnę deklaruojamą užmetimo galią. Jeigu traukiant voblerį didesnėje srovėje jis perlinksta – nieko blogo čia nematau, nes vis tiek gaudai pakankamai agresyviais, savo žaismą turinčiais vobleriais ir aktyvios masalo vedimo animacijos šioje vietoje vis tiek neišgausi.

Kibdamas šapalas paprastai pats pasikerta – papildomai kirsti jo nematau prasmės, o ir gaudant minkštu kotu tas pasikirtimas būna geresnis, nekalbu jau apie žuvies laikymą ir kovojimo su žuvimi malonumą. Juo labiau, kad minkštesnis kotas geriau mėto lengvesnius voblerius.

Gaudydamas didesnėje upėje, kai reikalingas tolimas metimas, naudoju ploną kokybišką pintuką (būtinai  rišdamas kartu ir fluorokarbono pavadėlį) dėl paprastos priežasties – kad galėčiau visada jausti, kaip dirba vobleris. Jau minėjau, kad mėgstu šiuos masalus traukti „ant jų darbo ribos“, o su monofilamentu to per didelį atstumą nepajusi. Mažesnėje upėje gaudau geru monofilamentiniu valu.

Tokiose upėse kaip Šventoji, ypač gaudant naktį, mano galva, šapalai šviesaus dangaus fone gali pintą valą įžiūrėti, todėl čia verta naudoti ilgesnius, iki 2 m fluorokarboninius pavadėlius, kad pintas valas kartu su masalu nepapultų į storasprandžio akiratį.

Teko girdėti, kad kiti šapalus naktimis spiningu gaudo, iš vakaro gausiai jaukinę smulkiais jaukais ir dirbtinai prisikvietę smulkmę, o kartu – ir šapalus. Tikiu, kad tokia taktika veiksminga, bet man neimponuoja. Spiningavimas man patinka tuo, kad turi rankoje spiningą, sveriantį 100 g, ritę, sveriančią 200 g, ir vilki liemenę, kurioje yra trys dėžutės su vobleriais ir visokiais mažmožiais. Daugiau nieko – inventorių išsiimi per porą minučių iš mašinos, ir keliauk į žvejybą. Negaliu šiam malonumui skirti daug laiko, todėl džiaugiuosi kiekviena galimybe bet kelioms valandėlėms ištrūkti prie vandens. Kai žinai, kaip ir kur, – to užtenka, kad pagautum gražų šapalą, dažnai ir ne vieną. Šių žuvų mūsų vandenyse, ačiū Dievui, dar nemažai, o jų gudrumas ir atsargumas juo pačius gelbsti nuo išnaikinimo. Gal tik gaudyti juos nedaug kas išmoksta, nes šapalas – tai žuvis su trimis nežinomaisiais. Kuriuos rasti vis dėlto įmanoma ;).